Hovavartas (Hovawart)

Hovavartas – tai labai ištvermingas ir imlus šuo, tačiau kartais šios veislės atstovai gali būti kiek užsispyrę. Hovavartas yra labai budrus, jam būdinga tiesiog žaibiška reakcija. Tinkamai išmokyti hovavartai gali tapti nepakeičiamais sargais, kurie padės apsaugoti teritoriją nuo įsibrovėlių. Hovavartai nėra labai lepūs, jie gali būti auginami ir lauke, ir namuose, tačiau svarbu įvertinti, kad būtina palaikyti didelį šių šunų fizinį aktyvumą. Šios veislės atstovai iki pat žilos senatvės išlieka žaismingi ir energingi.

Hovavartas: veislės istorija

Hovavartai yra gana sena šunų veislė, žinoma dar nuo viduramžių. Tai – šunų veislė, susiformavusi Vokietijoje. Vienas seniausių rastų įrašų apie hovavartus buvo atliktas dar XIII amžiuje: 1210 metais buvo apgulta viena Vokietijos pilių. Įsibrovimo metu  išžudyti visi gyventojai, išskyrus lordo sūnų, kurį išgelbėjo didingos išvaizdos šuo. Šios veislės šunys buvo vertinami dėl jų universalumo – jie puikiai tiko ir teritorijos, ir asmenų apsaugai. Hovavartai geriausiai jaučiasi tada, kai jie yra užsiėmę, todėl šiandien ši veislė taip pat naudojama darbui – ne tik apsaugai, bet taip pat ir tarnybai bei gelbėjimo operacijoms.  XX amžiuje hovavartų populiarumas išblėso – juos beveik visiškai pakeitė vokiečių aviganiai, taip pat pasižymintys puikiomis darbinėmis savybėmis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą hovavartams grėsė išnykimas, tačiau vokiečių kinologai laiku susiėmė, ir ėmėsi hovavartų veislės atgaivinimo. Švedijoje ir Suomijoje hovavartų mylėtojų klubas buvo įsteigtas 1960 metais, tačiau Tarptautinė kinologų federacija (FCI) veislę užregistravo tik 1964 metais.

Hovavartas: išvaizda

Hovavartas yra didelis ir stiprus, elegantiškos išvaizdos šuo. Patinų ūgis ties ketera siekia 63-70 cm, kalyčių – 58-65 cm, svoris gali svyruoti nuo 25 iki 40 kilogramų. Iš pažiūros hovavartai kiek primena auksaspalvius retriverius, tačiau geriau įsižiūrėję pastebėtume daugiau skirtumų nei panašumų, be to, labai skiriasi retriverių ir hovavartų charakteris. Hovavartų galva didelė, kakta plati, iškili. Snukis ir viršutinė kaukolės dalis yra vienodo ilgio, nosies nugarėlė tiesi, lūpos prigludusios. Akys vidutinio dydžio, ovalo formos, tamsių spalvų. Nosies veidrodėlis ir nagai paprastai yra kailio spalvos. Ausys išaugusios aukštai, trikampio formos, nukarusios, laikomos priglaustos prie skruostų. Kaklas apžėlęs tankiais plaukais, dėl gana ilgo kailio atrodo storesnis nei yra iš tiesų. Priekinės kojos apaugusios ilgais ir tankiais plaukais, riešai pasviri, letenos apvalios, kompaktiškos. Uodega ilga, puri. Kai šuo ramus, uodega laikoma nuleista, susidomėjusio hovavarto uodega pakyla į viršų. Kailis lygus, blizgus, labai tankus. Leistinos kailio spalvos: juoda, juoda su rusvomis žymėmis, gelsva.

Hovavartas: charakteris

Hovavartas yra puikus šeimos bičiulis, kuris noriai bendrauja ir su vaikas, ir su suaugusiaisiais. Jei prie kitų namuose esančių augintinių  šuo bus pratinamas nuo mažumės, su jais puikiai sutars, tačiau su kitais šunimis hovavartas ne visada elgiasi draugiškai. Šios veislės šunys labai myli vaikus, juos globoja, ir visada yra pasiryžę juos ginti. Svetimi žmonės hovavartui nekelia jokio pasitikėjimo, todėl šios veislės šunims neretai tenka sargo vaidmuo. Nuo pat mažumės svarbu pasirūpinti hovavarto socializacija bei dresūros pagrindais, nes tai gali padėti išvengti įvairių elgesio problemų. Jei hovavartas yra tinkamai motyvuojamas, dresūros užsiėmimai su šiuo šunimi yra vienas malonumas, tačiau kartais šios veislės atstovai yra kiek užsispyrę. Svarbiausia tai, kad augintinio neverstumėte atlikti tam tikrų komandų – pasistenkite, kad veikla būtų įdomi ir pakankamai motyvuojanti. Geriausia rinktis trumpus, bet labai pozityvius dresūros užsiėmimus – tai padės pasiekti geriausių rezultatų. Hovavartui yra reikalingas didelis fizinis krūvi, tad nusiteikite, kad su šiuo šunimi pasivaikščiojimai turės trukti pakankamai ilgai. Jei šuo neturės galimybių energiją nukreipti tinkama linkme, jis gali užsiimti destruktyvia veikla.

Hovavartas: priežiūra

Hovavartų veisimui yra taikomi labai griežti reikalavimai, todėl veislė beveik neturi genetiškai paveldimų ligų. Renkantis veislyną svarbiausia įsitikinti, kad šuniukų tėvai neserga klubo sąnario displazija – tai yra viena dažniausiai pasitaikančių didelių veislių šunų ligų. Vidutinė šių šunų gyvenimo trukmė siekia maždaug 11-13 metų. Hovavartai subręsta vėlai – sulaukę maždaug dvejų metų amžiaus. Iki tol šios veislės augintiniai yra gana nerangūs, ir gali pradėti staigiai urgzti, jei jiems kas nors nepatiks. Labai svarbu laiku pastebėti šuniuko polinkį dominuoti ar kitą nepageidaujamą elgesį, ir kuo greičiau užkirsti tam kelią. Kartais hovavartai patenka į prieglaudas ar yra užmigdomi, jei šeimininkas staiga nebeįstengia su šunimi susitvarkyti. Atminkite, kad netinkamas šuns elgesys dažniausiai atsiranda ne dėl genetikos, bet dėl netinkamo auklėjimo, todėl pasirūpinkite, kad šuo būtų dresuojamas nuosekliai.

Hovavartai nėra išrankūs maistui, tačiau svarbu pasirūpinti, kad jis būtų visavertis, o duodamo pašaro kiekį visada rekomenduojama normuoti. Kailį rekomenduojama šukuoti kasdien. Tam naudokite šepetį, o vietas, kurios yra linkusios veltis, šukuokite šukomis. Maudyti hovavartą rekomenduojama tik tada, kai tai yra būtina. Taip pat nepamirškite reguliariai apžiūrėti ausis ir patrumpinti augintinio nagus.

Privalumai

• Lengvai dresuojamas šuo;
• Geras sarginis šuo;
• Draugiški su kitais šunimis;
• Dažniausiai draugiški su vaikais.

Trūkumai

• Pasitaiko mėgstančių pasikandžioti individų;
• Pasitaiko baikščių individų.